201707.21
1

Dėl darbuotojo pareigos atlyginti padarytą žalą

2017-07-01 įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos darbo kodeksui (toliau – LR DK), nebeliko visiškos materialinės atsakomybės sutarčių. Iki šio termino sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys automatiškai neteko teisinės galios. Vadovaujantis LR DK 153 straipsniu, darbuotojo atsakomybė ribojama jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžiu, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžiu. Pastebėtina, kad iki 2017-07-01 galiojęs Darbo kodeksas didelio neatsargumo atvejo neišskyrė ir darbuotojo atsakomybę ribojo bendru trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžiu.

LR DK 154 straipsnis įtvirtina atskirus atvejus, kada darbuotojui kyla pareiga atlyginti visą žalą ir jo atsakomybė neribojama trijų ar šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžiu. Darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei: 1) žala padaryta tyčia; 2) žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių; 3) žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo; 4) žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo; 5) darbdaviui padaryta neturtinė žala; 6) kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.

Taip pat norime pastebėti, kad, remiantis LR DK 33 straipsnio 4 dalimi, darbo sutartyje, kurioje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis negu du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, galima nukrypti nuo LR DK ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, išskyrus taisykles, susijusias su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ir pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais, jeigu darbo sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra. Vadovaujantis šia LR DK nuostata, darome išvadą, kad su darbuotoju, kurio darbo užmokestis yra ne mažesnis negu du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, galima susitarti ir dėl didesnės (ar visiškos) jo atsakomybės. Vis dėlto, minėta LR DK nuostata įpareigoja užtikrinti darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyrą, todėl, norėdami darbo sutartyje sulygti dėl didesnės darbuotojo atsakomybės, turėtumėte darbuotojui suteikti papildomą naudą, pavyzdžiui, papildomą kasmetinių atostogų dieną (tai jau susitarimo su darbuotoju dalykas). Žinoma, LR DK 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata yra nauja, todėl tikrąją jos taikymo praktiką suformuos teismų praktika. Juo labiau, kad tam tikro neapibrėžtumo dėl LR DK 33 straipsnio 4 dalies taikymo suteikia paskutinis šios dalies sakinys, nustatantis, kad „[b]et kuriuo atveju darbo sutarties sąlyga gali gerinti darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose“.

DS_naujas DK_visiskos materialines atsakomybes sutartys_Justificus